Monika

Monika Juodeikaitė, nu kaip

Labas, čia aš. Man visada buvo ir yra sunku pasakoti „kas aš esu“. Galiu šnekėti valandų valandas, dažnai net neišklausant pašnekovo, bet kai reikalai pasisuka ties tuo klausimu, tada pradedu galvoti – nuo ko pradėti?

Nuo mokyklos, nuo darželio? Ar išvis reikia minėti mokymosi įstaigas? Tada, galvoju, kas būna žmonės? Dažnai patys vadina save pagal specialybę – dizaineris, muzikantas, marketingistas, teisininkas. Aš niekas. Gerai, žiūriu Instagram‘e merginos prirašiusios: modelis, mados bloggerė, mama, žmona, sveikuolė, gyvenimo trenerė. Tai aš tada dukra, kaimynė, kolegė ir draugė. Net nesisako, kad esu bloggerė, nes parašiau dar ne tiek ir daug. Matot kaip išsisukinėju. Niekas nenori pasakyti, kaip yra. O tiksliau prisipažinti, kad nėra toks geras kaip norėtų būti. Tai malonu susipažinti – aš tokia pati kaip ir visi. Dažnai juk sako: „aha, kelis kartus“; „oj ne kartą“. Tai visi suprantam, kad būna du arba tik tas vienas kartas.

Dar juokinga, pati taip galvojau, kad esu kažkokia išskirtinė ir kitokia. Ir tada supratau, kad visi tokiais save laiko. Keistuoliais. Nes kažkodėl galvojam, kad yra stebuklinga normaliųjų žmonių kasta ir jeigu neatrodai, nesielgi, nekalbi, nevalgai, neini ten, kur eina tie „išrinktieji“ esi kitoks. Bet net ir tie, kurie atrodo mums „normalūs“ galvoja, kad jie irgi kitokie. Labai paprastai – aš ne kitokia, aš niekuom neypatinga ir gyvenu kaip visi: klystu, nugriūnu, užduodu kvailus klausimus, apsirengiu ne į temą, laikydamasi dietos valgau šokoladą, suku ne iš tos juostos, juokiuosi iš nejuokingų dalykų, mėgstu kefyrą su medum ir kūprinuosi. Ir jeigu šitą įrašą perskaitytų 100 žmonių tikrai atsirastų, nors po vieną, kuris sakytų „aš irgi“. Gal kefyras su medum būtų sunkiau, bet rasčiau. Įkalbinčiau paragauti ir kam nors tikrai patiktų.

Senai senai, kaimo laikais (nenoriu įžeisti kaimo, nes pati esu iš ten, tik turiu mintyje, kai nebuvo technologijų) būdavo keletas atsiskyrėlių, kuriuos vadindavo „keistuoliais“. Ir kitam kaime toks būdavo. Bet kadangi iki kito kaimo reikėdavo kinkyt vežimą baladotis pusdienį, tai tie „keistuoliai“ niekada nenusitikdavo ir mirdavo galvodami, kad yra vieni tokie ant viso svieto. „Keistuolio tragedija“ ne gyvenimas. Bet  dabar tie keistuoliai dėka interneto atranda vieni kitus, buriasi į „Keistų žmonių klubus (KŽK)“ ir bando pakeisti pasaulį. Nes jie kartu, jų daug ir vieningi jie stiprūs, jie nesigėdina savęs ir kartais net galvoja, kad yra geresni už tuos normaliuosius.

Turiu tokį pomėgį jau daug metų prieš miegą „paskrolinti“. Yra keli puslapiai, mano mėgstamiausias „9gag.com“. O ten juokingi paveiksliukai ir memai. Vienas iš tokių memų prasideda žodžiais: „AM I THE ONLY ONE…“ . Verčiu – ar aš toks vienintelis…. Ir tada pridedama pabaiga, pvz.: ar aš toks vienintelis, kuris nekenčia „Sostų karų“ serialo? Ar aš toks vienintelis, kuris nemėgsta juodojo šokolado? Ar aš toks vienintelis, kuris vis dar atidarinėja automobilio dureles merginai?“. Ne, jie niekada nebūna vieninteliai, nes tuose puslapiuose yra milijonai žmonių ir visada atsiranda krūva komentatorių, kurie sako –  ir man taip atrodo, ir aš nemėgstu „Game of thrones“, o aš mašinos dureles atidarinėju todėl, kad netrenktų, nes gaila mašinos.

Taip gyveni paprastai ir supranti –  tu toks kaip ir visi. Ir aš tokia, malonu susipažinti. Tėvai sugalvojo, o daktariukai kai gimiau ant kojytės uždėjo lapelį, ant kurio buvo parašyta – Monika.

Draugaukime FB: facebook.com/MonikaJuodeikaitė