Kelionė į Vietnamą. Ketvirta dalis.

NU kaip IV dalis

Ekskursija

Nusprendžiam, kad užteks sėdėti namie ir jau laikas papildyti savo įspūdžių lobynus. Iš vakaro užsisakom beveik visos dienos „Snorklinimo“ turą. Viskas labai patogu, ryte prie pat hostelio atvažiuoja autobusas mūsų pasiimti. Gidas kalba ir sako, kad šiaip tai papasakotų mums labai įdomią istoriją, bet kadangi nešneka gerai angliškai, tai tiesiog nepasakos. Žvengiam. Ekskursija bus fun! 

Perlai

Pirmas sustojimas – perlų ferma. Nu taip, jei pas mus įprasta galvijų fermos, tai čia pagrindinė ūkinė veikla, be pipirų auginimo ir žuvų padažo gamybos yra perlų veisimas. Atvykus į vietą, moteriškė pasikviečia prie savęs ir rodo, kaip reikia atidaryti kriauklę ir kas joje slepiasi. Pasitaiko ir didesnių perliukų. Visi tokie gražūs, truputį rausvi. Moteriškė pasakoja, kad spalva priklauso nuo kriauklės ir nuo to, kaip ilgai perlas auginamas. Baltas perlas susiformuoja po keturių metų, bet jei yra auginamas toliau, kriauklės kraštai geltonėja, tuo pačiu ir perlas įgauna gelsvą spalvą. Bet kiekvieną kartą atidarinėjant kriaukles laukia staigmena- bus, ar nebus, ar didelis užaugęs, ar gražios formos, o gal pasigarungščiavęs. Visi perlai auginami panašiose įtaisuose, kaip mes kepam dešreles ant laužo. Sudėti į groteles, prispausti ir pamerkti į vandenį. Pabaigoje moteriškė rodo tamsią kriauklę, kurioje randami labiausiai vertinami juodieji perlai. Tamsioji išsiskiria net savo forma. Na, bet geriausi moterų draugai yra deimantai, todėl perlų neperkam ir važiuojam toliau.

Laivas

Toliau visi važiuojam link prieplaukos, kur autobusas sustoja ir visiems reikia perlipti į laivą. Prieplaukoje laivų pilna, vieni kaip ir mūsiškis plukdo turistus, kiti prikrauti vaisių, kuriuos vietiniai iškrauna ant motorolerių ir išvežioja po salą. Prikrauna tokį kalną, kad nesimato nei motorolerio nei vairuotojo. Laivų gausa ir veiksmas sukelia tokį bangavimą, kad laivas, į kurį lipam siūbuoja net apie metrą aukštyn žemyn nuo tos vietos, kur reikia lipti. Praleidžiam senukus, net trys darbuotojai laiko ir praktiškai juos permeta laivan. Lipam ir visi juokiamės – jei šitą išgyvensim – bus viskas gerai. Sulipam, visiem viskas gerai – plaukiam.

Jūros ežiai

Laive siūlo paragauti jūros ežių. 20 000 dongų –apie 1 dol. Viena amerikietė, sako, kad „pas juos Amerikoj, tai vienas ežys kainuoja 8 dol.”. Žodžiu, jau yra tų ežių prisiragavus, užsisako tris. Mums aišku egzotika. Prašom po vieną. Dar klausia, kaip paruošti. Galima valgyti šviežius arba pagrilintus. Renkamės šviežius. Atneša nukarpytais spygliais, su laimo gabalėliu ir padažiuku. Rodo, kad reikia išspausti sulčių, su šaukštuku dėti padažo, pamakaluoti, kabinti ežio mėsytę nuo šonų ir skanauti. Nu kaip ir nieko. Skonis įdomus, primena žuvies ataskonį, jaučiasi šiek tiek smėlio. Turbūt nenupasakosiu. Nusprendžiam, kad patiko, bet pagalvojam, kad nebus taip: „klausyk, atsimeni tuos ežius? Kaip norėčiau dabar, visus 10 suvalgyčiau“.  Vėl mokausi anglų. Jūros ežiai – sea urchin. Išgooglinu jau grįžus namo. Pasakojam vokietei, kaip čia egzotikos paragavom, aišku pamirštu anglišką pavadinimą. Aiškinamės per ežio prizmę. Pasirodo ir vokiškai kaip ežys tik kad jūros. O vat angliškai urchin. Dabar žinosim.

Žvejojam

Po užkandžių leidžiamės į laivo apačią, kur gaunam originalius žvejybos įrankius: plastikinius plačius skritulius, ant kurių apsuktas valas su kabliuku. Jokių meškerių. Viskas labai paprasta – nuleidi valą žemy ir su ranka truputį kilnoji, kol užkimba žuvis. Kimba ant kalmaro gabaliukų. Žuvys čia nuolatos šeriamos, todėl pagauna visi. Visų žuvys ir dydžiai skirtingi. Aš vynioju valą, nes noriu pažiūrėti, ar dar kalmaro gabaliukas nenuėstas. Išvynioju su užkibusia žuvyte. Net nejaučiau. Puiki žvejė. Žvejyba patinka – važiuosim į tokią pat naktinę,  tik gaudysim kalmarus. Įdomu ant ko, bet tikriausiai ne ant kalmarų.

Nardom

Plaukiam toliau prie vienos iš daugelio salyčių, kurios yra išsibarsčiusios šalies pietuose. Laivas sustoja arčiau kranto ir turim valandą laiko grožėtis povandeniniu pasauliu. Matom vietinį, kuris ant kažkokio putplastčio irkluodamas rankomis atplaukia iš niekur ir netoli kranto išsitraukęs meškerytę žvejoja. Jo irklavimo greitis net nenusileidžia motorinėms valtelėms. Po kurio laiko, kaip išniro iš niekur taip iširklavo į niekur. Mes šokam į liemenes, nes nusprendžiam, kad taip bus patogiau, užsidedam kaukes, čiumpu kamerytę  ir neriam. Labai gražu, toks jausmas žiūrint į dugną ir tarpeklius aplipusius koralais, kad skrendi. Vanduo vietomis net karštas. Jau raukšlėjasi pirštai tikrai nesinori lipti, atrodo galėtum stebėti kitą pasaulį visą dieną, bet įgula jau šaukia, kad metas grįžti į laivą.

Pietūs

Po nardymo laukia maistas. Beje, žuvytes, kurias pagavom – paleidom. Nors kažkas sako, kad jos vis tiek neišgyvena. Šito nežinojau. Tai valgom ne tai ką pagavom, o kažkokią kitą žuvį keptą ant grotelių. Atneša bliūdą ryžių, sriubos, makaronų su mėsa, garintų špinatų ir kiaušinienės. Aš vis dar negaliu suprasti, kaip pavyzdžiui reikia valgyti sriubą, kai turi tik dvi lazdeles? Į bliūdelį įsidedi ryžių, makaronų, žolių, užpili samtį sriubos ir viskas išskystėja, ryžiai pasileidžia, tada jau žvejoji savo lėkštėj. Su pagaliuku po ryžį, o skystį išgeri kaip iš puodelio. Kas keliavo, tikrai žino, prašau pasidalinti patarimais, ar elgiamės teisingai, ar nedarom gėdos savo šaliai?

Nardom toliau

Maistas vis tiek kitoks nei Lietuvoje. Nors ir daug, bet niekada neapsunksti. Todėl po pietų plaukiam link Ananasų salos ir nardom ten. Pavadinimo kilmė neaiški, nėra jokių ananasų kaip įsivaizdavom. Prieš neriant, galvoju, kad nebeimsiu kameros, nes jau užteks. Nu kaip gaila. Čia pilna žuvų. Plaukia pulkais, ir didesnės ir mažytės, kai kurios tokios blizgios ir taip gražiai atspindi saulės spindulius, kad atrodo, jog kažkas iš viršaus beria blizgučius. Plauki tarp tų žuvų sau ir įsivaizduoji, kad esi Disnėjaus princesė. Nežinau kaip Armidas, bet čia mano buvo pasvajojimai. Dar sutinku dvi dideles, tokias vaivorykštines, neriu paskui. Bandau pavyti. Smagus žaidimas. Vėl nardom apie valandą.

Paplūdimys

Panardę plaukiam atgal į prieplauką, autobusas paima ir veža į tą gražųjį Sao Beach, kur buvom nuvažiavę su motoroleriu. Sutapimas, kad atveža net į tą pačią vietą. Kai mes ten buvom, sutikom tik du žmones. O dabar pilna turistų. Vietiniai pasiruošę prekybai: vaisiai, alkoholiniai gėrimai, akiniai nuo saulės. Tik pirkit, pirkit. Visą laiką murkdomės vandenyje.

Atradimai

Du. Tai ledai. Nemoku apsakyti kokio skanumo! Ne riebūs, bet tokie sodraus skonio ir tokie šokoladiniai. O antra, tai paplūdimio baras. Nusiperkam ledų ir einam ieškoti praėjimo į pliažą. Pasukam į kažkokią gatvę ir einam. Gatvė siaurėja, kažkaip atrodo, kad nerasim to praėjimo, jau lyg ir norim sukti atgal, bet nusprendžiam dar pabandyti. Lipam kažkokiais laiptukais, jau suprantam , kad atsiduriam, kažkokiam pastate, jei jau einam tai iki galo. Ir praėję pastatą išeinam į nepaprasto grožio vietą. Groja gera muzika, šviečia pakabinti spalvoti žibintai, vaizdas tiesiai į jūrą, leidžiasi saulė, viskas raudonuoja. Priešais jūrą sustatytos kėdutės. Atsisėdam, išsitraukiam savo ledus, užsisakom pigiausio alaus (nes kainos visiškai europietiškos) ir mėgaujamės vaizdu. Visa diena kažkokia ypatinga.

0 Patiko!
0 Nepatiko :(

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *