Indrė Pileckienė - šuniukų prieglaudos "Dogspotas" įkūrėja

Didžiausias Indrės Pileckienės noras, kad nebeliktų išmestų, paliktų, kankintų, nuskriaustų ir neprižiūrėtų šuniukų. Kad žmonės mylėtų gyvūnus, kad rinktųsi atsakingai ir augintų iki senatvės, o neatsikratytų kaip nereikalingo bagažo. Daug tokių šuniukų paliekama, arba dar blogiau, išmetama į gatvę, kai žmonės išvyksta į užsienį, skiriasi su antrosiomis pusėmis, dažnai augintiniui šeimoje nelieka vietos ir gimus vaikui.

Nu kaip, dogspot, nukaip

Indrė ir Artūras vadovauja organizacijai „DogSpotas“, kurią jie patys vadina ne „prieglauda“, o „suplotasnukių namais“. Visai neplanuotai, o tiesiog palaipsniui gyvenimas juos pastūmėjo imtis geranoriškos veiklos.

Indrė nuo vaikystės augino bokserį. Artūro šeimoje augo rotveileris. Kai jiedu susipažino, dažniausia pasimatymų vieta tapo Vingio parkas, kur abu vedžiodavo šunis, ilgai vaikščiodavo ir svajodavo. Ši bendra veikla ir meilė šunims jungė jų draugystę. Ir kai nusprendė gyventi kartu, susidūrė su problema. Tėvai šunų nenorėjo atiduoti, todėl Indrė ir Artūras pradėjo ieškoti sau naujo augintinio. Taip jų šeimoje atsirado Bora – vienintelė pirkta ir auginta nuo pat mažens.

Toks nuosprendis – jei neatsiranda namai, jis bus užmigdytas. Indrė tikrai negalėjo leisti šuniukui mirti…

Nors rūpesčių ir atsakomybių buvo auginant savają Borą, Indrė turėjo norą padėti šuniukams, kurių nebenori jų šeimininkai, kurie atsiduria prieglaudose arba yra tiesiog išmetami į gatvę. Daug laiko praleisdavo įvairiuose pokalbių forumuose ir ieškodavo, kam galėtų padėti. Siūlydavo savo pagalbą, transportą pergabenti šuniukus, aukodavo pinigus reikalingus operacijoms ir pirkdavo maistą. Įsitraukus į geranorišką veiklą ir patys vėliau suprato, jog gyvūnų globa galėtų užsiimti savarankiškai.

Indrė Pilickienė

Lyg tyčia prie jų namų priklydo pasimetęs šuo. Indrė įsitikinus, kad šuo nebuvo šiaip jau pasimetęs, greičiau jau, išmestas. Jeigu jis būtų tiesiog paklydęs, pamaitintas bėgtų ieškoti namų, tačiau šis vargšelis ir toliau liko prie Indrės ir Artūro. Atėjo ten, kur ir reikėjo. Buvo priglaustas, pamaitintas ir apgaubtas meile. Šis įvykis dar labiau sustiprino norą gelbėti likimo valiai paliktus šuniukus. Viskas įmanoma, sako Indrė, net ir tada, kai neturi per daug žinių, specialios vietos ar pinigų. Jeigu nori – tikrai rasi būdą, kaip padėti.

Būtent su suplotasnukiais šuniukais veikla prasidėjo nuo prancūzų buldogo. Tada Indrė pamatė skelbimą, kad Jurbarko komunalininko ūkyje yra šuniukas nevaldantis galinių kojyčių. Niekas jo norėjo priglausti. Buvo keletas, kurie bandė, bet parsivežę namo ir pamatę, kad šuo visiškai nevaikšto – parverždavo atgal. Tam šuniukui buvo likusios dvi dienos gyventi. Toks nuosprendis – jei neatsiranda namai, jis bus užmigdytas. Indrė tikrai negalėjo jo palikti, todėl Rokis keliavo pas Indre į naujus namus. Indrė išsiaiškino, kad Rokio bėdos su kojytėmis yra neoperuotina patologija, bet jam galima išugdyti refleksinį vaikščiojimą. Po pusės metų, Rokis jau judėjo, tiesa šiek tek krypuodamas į šonus, bet svarbiausia – šuo vaikščiojo, netgi lakstė! Šiaip jau mintis buvo visam laikui pasilikti Rokį. Indrė net nepagalvojo, kad jos namai Rokiui taps tik tarpinė stotelė. O atsitiko taip: atsirado moteriškė, kuri turėjo analogiškų problemų su stuburu, buvo baigus mediciną ir gydė žmones masažais. Žodžiu, viskas, ko Rokiui ir reikėjo.

nu kaip, dogspotas, nukaip

“Naminukų”  prieglauda pasiūlė Indrei priglausti prancūziuką Bartą. Prasidėjo draugystė ir Indrė su Artūru bendradarbiavo su šia organizacija, kad aukų rinkimas būtų skaidrus. Po kiek laiko jiedu nusprendė atsiskirti ir įsteigė organizaciją „Dogspotas“. Artūras vis dar prisimena, kaip siūlė pavadinimą: „Kiauras stogas“.  Dabar abu juokiasi. Indrė norėjo tarptautinio pavadinimo, kad galėtų bendradarbiauti su kitomis šalimis, kad būtų lengvai atpažįstamas ir ištariamas. Toks buvo „Dogspotas“.

Į laikiną globą šuniukai yra išleidžiami su kraiteliu – maistas, pavadėliai, indukai – viskas, ko gali prireikti globojant šuniuką. Tam tikrą savaitės dieną yra planuojamas maisto tiekimas.

Kadangi suplotasnukiai šuniukai labai jautrūs stresui, „Dogspotas“ siekia maksimaliai juos apsaugoti. Tai reiškia, kad čia nėra ir net negali būti jokių narvų, jiems reikia labai daug priežiūros, todėl kiekvienas šuniukas laikomas pas laikinus šeimininkus atskirai, kad galėtų gauti visą dėmesį ir reikalingą rūpestį. To negali pasiūlyti jokia kita prieglauda, kurioje yra didelis kiekis globotinių, o juos prižiūrėti padeda savanoriai, kurių visada trūksta. Todėl, kaip skaitėte pradžioje, Indrė net nevadina organizacijos prieglauda, o renkasi daug šiltesnį žodį, kuris tikrai daug geriau apibūdina situaciją – suplotasnukių namai.

Indrė Pilickienė, Dogspotas, šunų prieglauda

Indrė Pilickienė

Kaip supratot, yra Indrės namai, į kuriuos pirmiausiai patenka visi šuniukai. Sunkiausiai sergantys ir lieka pas ją, o lengvesni ligoniukai, kuriems reikia socializacijos, skiepų, čipo ir būtinų sterilizacijos/kastracijos operacijų keliauja į laikinas namų globos stoteles, kurios yra žmonių namai. Žmonių, kurie gali ir yra pasirengę rūpintis šuniuku ir jį paruošti naujiems ilgalaikiams namams. „Namams su visam“ – būtų tiksliau. Kiekviena stotelė ir šuniuko blaškymas – tai dar vienas stresas. Todėl ne bet kas gali tapti laikinu globėju ir ne bet kam šuniukas atiduodamas „su visam“. Indrė stengiasi užtikrinti, kad visi norintys būtų pasiruošę ir tinkami. Jeigu norėsite tapti laikinais globėjais – pirmiausia jūsų lauks pokalbis su Indre. Nebijokit, viskas bus gerai. Indrė pasakoja, kad pradžioje yra buvę ir tokių atvejų, kai žmonės paima šuniuką laikinai globai, o tada, po kelių dienų, atveža atgal ir sako, kad jiems nepavyks, kad jie nesusitvarkys. Dažniausiai laikinai globai netinka namai, kuriuose jau yra augintinis arba maži vaikai. Tačiau Indrė pasiruošus Jus išklausyti, todėl jei turite noro – reikia tik jai parašyti.

“Dogspoto” savanoriai ir naujieji Ardžio šeimininkai: Viktorija su Aurimu.

„Dogspoto“ principas yra ne prieglauda kaip patalpos, bet namų globos tinklas visoje Lietuvoje. Laikinos stotelės yra labai reikalingos. Šuniukai išmetami į gatvę visur, todėl labai gerai reikalui esant turėti stoteles visuose miestuose.

Į laikiną globą šuniukai yra išleidžiami su kraiteliu – maistas, pavadėliai, indukai – viskas, ko gali prireikti globojant šuniuką. Tam tikrą savaitės dieną yra planuojamas maisto tiekimas. Taip pat pasirašytos sutartys su veterinarijos klinikomis, kuriuose ir yra atliekamos visos reikalingos procedūros. Indrė džiaugiasi, kai globėjai neignoruoja šuniukų bėdų, jie visada gali kreiptis į ją dieną naktį. Pageidautina dieną, bet pasitaiko visko. Atsiradusio sutrikimo ignoravimą Indrė prilygina nepriežiūrai. Šunys dažnai kenčia, tačiau žmogus nepajėgia atpažinti ligos, todėl Indrė stebi ir rūpinasi kiekvienu ir mintinai gali pasakyti visų šuniukų, išleistų namų globai, ligos istoriją. Išleidžiant globotinius į tikruosius namus, naujiems šeimininkams yra pasakoma visa šuns charakteristika, nenuslepiant jokių blogų savybių. Taip siekiama atrasti, kuris šuo, kuriems šeimininkams tiks geriausiai.

Net jei ir nėra laikinai globojamų šuniukų, galite tapti potencialiu globėju. Jų reikia visoje Lietuvoje. Galite sekti „Dogspoto“  Facebook puslapį. Ten rasite visą reikalingą informaciją: apie šuniukus, kuriems reikia laikinos globos, apie šuniukus, kurie ieško tikrųjų namų ir apie šuniukų istorijas, kurie gyvena tiek pas Indrę ir Artūrą, tiek pas kitus laikinus globotojus.

Nu kaip (Monika Juodeikaitė)

3 Patiko!
0 Nepatiko :(

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *