Edgaras Matuliauskas: Žmogus, kuris nežino, ką reiškia posakis „neturiu laiko“

Kiek kartų per dieną, sau arba kitiems pasakot, kad neva neturit laiko? Istorijos herojus Egdaras Matuliauskas, pagal specialybę vadybininkas, pagal pašaukimą programuotojas, pagal statusą – verslininkas, pagal aistrą – konditeris. Žmogus, kuris turi savo valymo paslaugų įmonę, bet eina ir į samdomą darbą, kuriame kepa desertus, dėl kurių kraustosi iš proto vilniečiai ir miesto svečiai, prieš tai dirbęs informacinių technologijų specialistu viešajame sektoriuje, laisvalaikiu, organizuojantis nemokamus renginius, kuriuose dalyvauja keli šimtai žmonių. Ir jis turi laiko! Apie tai, kaip netingėti ir kiekvieną gyvenimo minutę išnaudoti prasmingai.

adgaras matuliauskas, running dinner, vilnius
rami galva, edgaras matuliauskas

Edgaras Matuliauskas


Vadybininkas per brūkšnelį IT specialistas

Taip jau gyenime būna, o tiksliau mokykloje, kad kažkokiu tais keistu būdu, po jos studijuoji ne visai tai, ką norėjai. Ir Edgarui taip nutiko. Jį traukė kompiuteriai, svajojo jis apie programavimą, o studijuoti teko verslo vadybą. Bet, kas mes tokie, kad iš karto nuspręstume, kas gerai, o kas ne. Pasirodo, keliai visai gerai jį nukreipė ir neaišku, ką Edgaras veiktų ir koks būtų jo gyvenimas, jei diplome būtų parašyta „informacinių technologijų specialistas“. O dabar gyvenimas įdomus ir mes pasakojam apie jį toliau. Paskutiniame studijų kurse reikėjo kažkur atlikti praktiką. Mokslo įstaiga pasiūlė praktikuotis visiems gerai žinomo miestelio keramikoje. Tokie pasirinkimai arba susirandi pats praktikos vietą arba į keramiką. Edgaras nenorėjo į keramiką, todėl atsivertęs darbą siūlančių įmonių sąrašą, pasirinko pačią pirmą, kuri tik atsitiktinumo dėka buvo visai šalia namų, todėl po pusvalandžio nuo paieškos pradžios Edgaras jau kalbėjosi su didelės kompanijos vadovais, kurie po praktikos pasiūlė jam pasilikti dirbti. Kompanija buvo didelė, priklausė suomiams, o Edgarui taip patiko viskas, ką darė, jog pradėjo savarankiškai mokytis to programavimo, kurio norėjo mokytis dar būdamas mokykloje. Edagras sako, kad tada geriausia mokytoja jam buvo Google. Ir mokytoja tikrai gera ir mokinys geras buvo, nes Edgaras informacinių technologijų srityje su valstybiniais projektais (Kauno miesto savivaldybe, Valstybine mokesčių inspekcija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dirbo keturis metus.

Verslininkas
rami galva, edgaras matuliauskas

Edgaro įmonės “Rami galva” logotipas

Dirbo, dirbo Edgaras ir nusprendė, kad nori kažko savo. Šeimoje nebuvo jokių verslininkų, todėl, kaip pats sako, žalio supratimo neturėjo, kaip viskas vyksta. Idėja, kad reikės visko išmokti pačiam, domėtis, spręsti problemas, jam nebuvo nauja (juk pats išmoko programuoti). Pradeda atrodyti, kad noras mokytis naujų dalykų yra Edgaro varomoji jėga. Taip ir su verslu. Iš pradžių konkrečios idėjos, koks tai bus verslas jis neturėjo. Rinkosi saugiausią variantą, todėl atmetė idėjas, kurioms reikėtų daug investicijų, įrangos, gamybos, todėl atmetimo būdu pašalinus visus sudėtingus verslo variantus, liko paslaugų sritis. Beliko tik išsirinkti, kokia paslauga tai bus. Kaip dabar Edgaras prisimena, jo pasąmonėje nuo vaikystės užstrigusią mintį viską tvarkyti. Tvarkyti tai tvarkyti, o jei tvarkyti tai daryti gerai. Edgaras žinojo, kad rinkoje yra labai daug tvarkytojų, kurie dirba nelegalų darbą. Puiki problema, kurią galima išspręsti! Taip gimė valymo paslaugų įmonė „Rami galva“, kuri teikia kokybiškas paslaugas už priimtiną kainą visiems patogiu metu.

Edgaras daug domėjosi, rado projektų, kurie padeda jauniems verslininkas sukurti naujas darbo vietas. Vaikščiojo į įvairias paskaitas, seminarus. Likimo ironija, paskaitose jau žinodavo kaip pasibaigs lektoriaus mintis, nes juk verslo vadybos jau mokėsi! Bet renginiuose susipažino su daug naujų žmonių, išklausė jų svajones ir visas procesas buvo tikrai malonus.

O tada prasidėjo rimtas ir sunkus darbas. Sau į kompaniją pasiėmęs mamą, Edgaras iš pradžių pats valė namus, biurus. Reikėjo įgyti klientų pasitikėjimą, ir, pirmiausia, tuos klientus rasti. Tačiau rekomendacija po rekomendacijos ir, atrodo, ratas užsisuko. Kol neatėjo K. Donelaičio „Žiemos rūpesčiai“. Verslas prasidėjęs vasara buvo tikrai intensyvus, Edgaras neturėjo nei vienos laisvos dienos,  o atėjus žiemai, pradėjo rodytis, kad niekas nebesitvarko. Darbų apimtys sumažėjo, todėl atsiradus daugiau laisvo laiko, Edgaras pradėjo domėtis, ką galima būtų tobulinti ir visai netyčia aptiko kažkokį ginčą socialiniame tinkle Facebook. Pradėjo domėtis, kas pykstasi ir atsidūrė prie įrašo, kuriame buvo skelbiama, kad ieškomas žmogus, kuris norėtų prisijungti prie naujos komandos, kuri gamins desertus!

Desertininkas

sugarmour, desertai

Edgaras tapo tos komandos nariu ir tris mėnesius intensyviai mokėsi desertų gamybos meno. Viskas buvo beprotiškai įdomu. Vien jau pirmą kartą pamačius patalpas Edgaras liko be žado. Tokio dydžio cechas, vien jau gigantiška indų plovykla, prilygstanti beveik viso Edgaro buto dydžiui, o įranga! Jis yra ne kartą gaminęs namuose, bet ten palyginus tokia maža orkaitė ir tai joje niekas nesisuka! Žodžiu viskas nauja, pati geriausia technika, tada iš tikrųjų Edagras suprato, kur pateko. Jeigu anksčiau namie eksperimentuodavo su kepiniais, nes draugė saldumynų negamindavo, tai, kai pradėjo dirbti čia, namuose eksperimentai baigėsi. Jau daugiau nei metus laiko gamino pasakiško skonio ir grožio desertus ir kiekvieną dieną su džiaugsmu eina į samdomą darbą, nes suprato, kad desertų gamyba – tai jo aistra.

sugarmour, desertai

Renginių organizatorius

Ir kadangi laisvo laiko Edgaras vis dar turi, su draugais jau trečius metus organizuoja renginį „Bėganti vakarienė“ (Running dinner). Renginio tikslas – skaniai pavalgyti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Reikia suburti 3 žmonių komandą (kurioje, pageidautina, bent vienas žmogus galėtų gaminti) ir užsiregistruoti. Dieną prieš renginį gausite žinutę, kurioje bus nurodyta, ką komanda gamins. Toliausiai nuo centro įsikūrusios komandos gamina užkandžius. Arčiau gyvenantiems skiriama pagrindinio patiekalo gaminimo užduotis, o gyvenantys centre ruošia desertus. Reikės gaminti 9 žmonėms. Į kiekvienus namus atvyksta po dvi komandas. Toks paskirstymas vienai komandai užtikriną visos dienos sotų maisto kiekį ir solidų bent 18 žmonių pažinčių bagažą.

Edgaras su draugais renginį organizuoja kol kas tik Vilniuje, bet norinčių keliauti valgyti pas nepažįstamus žmones ir įsileisti pas save į namus, skaičius tik auga. Paskutiniame renginyje buvo 56 komandos, o tai  yra apie 170 žmonių. Galbūt išaugs ir poreikis, tokius renginius organizuoti kituose miestuose. Beje, idėja pasiskolinta iš Šveicarijos, kur tokie renginiai vyksta jau daug metų. Renginio datos nėra pastovios, dažniausiai patys organizatoriai pasirenka jiems tinkamiausią dieną. Artimiausias renginys tikrai bus, tik truputį palauks geresnių orų.

Vis dar turi laiko

Taip ir gyvena: prižiūri savo verslą, kuris išsprendęs žiemos rūpesčius (Edgaras teigia, kad klientai grįžo su pavasarinių vėjų suneštomis dulkėmis), toliau sėkmingai vystosi, kasdien keliauja ir kepa desertus, kuriuos galima paragauti “Sugamour” kavinėje, organizuoja “Bėgančias vakarienes” ir sako, kad kol turės nors trupinėlį laisvo laiko paroje ir toliau imsis naujų projektų, įgyvendins idėjas, o sustos tik kada, kai galės sąžiningai pasakyti, kad paroje nebėra tiek valandų, kad negalėtų kažko padaryti.

Edgaras dalinasi pyrago receptu:

Stout alaus rūšies keksas
  • 225g minkšto sviesto
  • 350g tamsaus muscovado cukraus
  • 4 dideli kiaušiniai (lengvai mušti)
  • 225g miltų
  • ½ arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
  • 2 arbatiniai šaukšteliai sodos
  • 400ml stout rūšies alaus (pvz. Guinness) – reikia leisti alui „pailsėti“ po atidarymo
  • 100g kakavos
  • 150g juodo šokolado, tarkuoto
  1. Orkaitę kaitinam iki 180c
  2. Sviestu ištepame formą kuri jau išklota kepimo popieriumi.
  3. Masę gauname plakdami sviestą su cukrumi mikseryje kol tarmpa kremu ir palengva pilame kiaušinius.
  4. Miltus, kepimo miltelius ir sodą prasijojame atskirame inde. Alų kartu su kakava gerai išmaišome kitame inde (reiks pasistengi, nes kakava nemėgsta lengvai išsimaišyti). Šokoladą sutarkuojame į atskirą indą.
  5. Miltų mišinį pakaitomis su alaus mišiniu dedame į masę, po kiekvieno įdėjimo gerai išmaišome. Visa tešla bus lengva ir minkšta.
  6. Pilame tešlą į formą ir kepame apie 1 – 1:15 valandos (įkišus pagaliuką į centrą turime ištraukti nešlapią ir švarų). Kepant gali tekti uždengti formą su folija, kad viršus nesudegtų.
  7. Iškepus paliekame apie 10 minučių formoje ir tik tada išverčiame ant grotelių vėsinimui.

 

alaus keksas

Alaus keksas

1 Patiko!
0 Nepatiko :(

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *