Eugenijus Barzdžius: humanistas gyvenime ir fotografijoje

Rašydama apie žmones, visada pasilieku įžangą pabaigai. Kai jau gražiai surašau mintis, kelis kartus pergalvoju apie pašnekovo pasakytus žodžius, galiu sudėlioti tokį aprašymą, kuris geriausiai atspindėtų teksto turinį ir pačią asmenybę. Prieš išbėgant susitikti su Eugenijum Barzdžiumi šovė tokia mintis, kad jis pats galėtų tą įžangą papasakoti. Spėjau užrašų knygutėje (ant kurios puikuojasi užrašas „Žiauriai svarbu“) pasižymėti šią mintį, o kai pradėjom interviu visai apie tai pamiršau. Pokalbio pabaigoje užmetus akį į labai svarbią užrašų knygutę paklausiau: Ar gali man atsakyti į klausimą, kas tu esi?

eugenijus barzdzius

Jo atsakymas atsiduria teksto pradžioje. Gražesnės įžangos aš nebūčiau sugalvojus. Tai taip tikra ir žavu, kad daugiau nieko ir nereikia:

„Žemės dulkė ir tiek. Šviesos mazgelis. Ateis laikas, tas mazgelis išsiriš ir aš prie to visą apimančio šviesos srauto prisijungsiu, kalbant tokia ezoterine terminologija.

Man labai patiko paskutinė patirtis Mažvydo bibliotekoje. Turėjau ten savo parodą. Prieš parodos atidarymą tris dienas stačiau tokią pašiūrę, kurioje norėjau eksponuoti savo projekto „Pelkės derlius“ nuotraukų projekciją. Norėjau atkurti tokį statinį, kokius stato tie žmonės tame žemės plotelyje, kur yra tas “kolektyvinis sodas” Šiauliuose. Net iš ten parsivežiau medžiagas. Tuo metu kol aš dirbau su plaktuku, gręžtuvu, buvau su darbiniais rūbais, užeidavo įvairūs vadovai ir niekas net labas nepasakydavo. Parodos atidarymo dieną, dar iš ryto su darbiniais rūbais vaikščiojau, niekas labas nesakė. Po pietų ateinu su švarku, baltais marškiniais ir ką, puola man ranką spausti, sako: „laba diena“. Grįžtam prie to humanizmo klausimo. Juk tik rūbas pasikeitė! Bet aš tai lygiai toks pats…

Eugenijaus projektas „Pelkės derlius“ pasakoja apie Šiaulių mieste pelkynuose įsikūrusią nelegalių sodų bendruomenę. Ją įkūrė pensijinio amžiaus žmonių grupė. Kai kuriems jų pačių išaugintos daržovės yra labai svarbus priedas prie menkos pensijos, o kai kam tai tokia terapinis pabėgimas iš buto sienų, santykio su žeme išlaikymas. Už šį darbą Eugenijus gavo Marty Forscher fondo stipendiją už indėlį į humanistinę fotografiją, bei laimėjo PDN Annual 2013 studentų kategorijoje JAV (tuo metu buvo bebaigiąs bakalauro studijas Pietų Velso universitete, JK). Projektas buvo eksponuotas abiejose Atlanto pusėse eilėje šalių, bei spausdintas įvairiausiuose leidiniuose, tarp jų ir “British Journal of Photography”.

Kas yra humanistinė fotografija? Ar yra daugiau tavo darbų, kurie patektų į šią kategoriją?

Kriterijus, kaip jie (Marty Forscher vardo fondas, kuris suteikė stipendiją) apsibrėžia turbūt galima rasti jų puslapyje ir matomai jie nusprendė, kad mano darbai atitinka jų apibrėžtus kriterijus. Pats iš šalies kritiškai vertindamas savo darbus, pripažinčiau, kad mano projektai yra ganėtinai humanistiniai.

Humanizmas yra apie žmogų, šviesiąsias jo puses, kad ir kokius skausmingus momentus nagrinėtum. Analizuodamas karo, epidemijų kamuojamus kraštus, ieškotum skausmo perpildytuose laiko momentuose tų šviesiųjų pusių, žmogiškųjų, gerųjų humanistinių savybių. Įsivaizduokit, potvynis, o žmogus gelbėja kitus žmones. Tai ir yra juk humanistinis poelgis?

Mano darbuose, kad ir „Žudantis metas“ („Killing time“) apie nelegalių mikroautobusų tinklą, kuris jungia žmones likusius čia Lietuvoje ir kitus, kurie yra įsikūrę Jungtinėje Karalystėje, aš analizavau tą žmogiškąjį ryšį, kuris persiduoda per siuntinius. Kaip tie siuntiniai keliauja, kaip iš tikrųjų toje visoje veikloje yra pakankamai daug nuovargio. Be abejo yra mikroautobusų vairuotojų veikų, kurios čia balansuoja ties įstatymo riba, bet nesiimu jokio teismo, paprasčiausiai parodau per savo vizualų pasakojimą, kad vyksta tokie dalykai. Žiūrovas tegul vertina pats: čia blogai ar gerai. Faktas, kad tai tiesiog vyksta.

eugenijus barzdžius, nu kaip, zudantis metas

Kadras iš projekto “Žudantis metas”

Kokie jausmai kyla pačiam humanizmo paieškų metu?

Tuo momentu, kai vyksta kažkoks procesas, gal netgi pasąmonė greičiau suveikia ir pasiunčia signalą kūnui , kad tai yra momentas spustelėti fotoaparato užrakto mygtuką, nei kad tu logiškai sukomponuoji kadrą ir lauki kol kažkas įvyks. Nors būna ir tokių, ir tokių situacijų. Tos paieškos plaukia natūraliai. Kartais reikia laukti, kartais reikia ilgo pokalbio, kad pašnekovas atsivertų ir atsirastų tas abipusis ryšis. O kintančiuose momentuose, kurių aš pats negaliu įtakoti, dažniausiai pajuntu, kad tai yra tas vaizdas, kuris papasakos daugiausiai apie analizuojamą istoriją, kurioje žiūrovas galbūt atpažins, kad tas momentas yra labai žmogiškas, atpažįstamas. Toks atradimo džiaugsmas apima.

Supratau, kad visur moko tuos pačius dalykus – mylėk savo artimą ir nedaryk blogo.

Kokią įtaką tau pačiam padarė projektas „Pelkės derlius“?

Pirmiausia, buvo svarbu su projekto herojais atrasti ryšį. Tai neįvyko per vieną dieną, reikėjo ten dažnai lankytis, kol susipažinau su ta bendruomene, sužinojau ką jie gyvenime veikia, ką veikė anksčiau. Didžiausia įtaka padarė jų neniurzgėjimas. Jie ima ir daro. Žmonės neturi didelių pajamų, santvarkų pokytis įtakojo jų pensijos dydį. Mane sužavėjo jų kūrybingumas, užsispyrimas daryti ir būti savarankiškiems. Tai galbūt galėčiau pavadinti lyg tokiu jų moto, kuris kristalizuojasi galvoje “Kad ir kas – imsiu ir padarysiu!”. Tas užsispyrimas, ta senoji mokykla. Dabar tiek daug matom dejuojančių žmonių dėl, atrodo, tokių menkniekių. Žmogus buvęs Sibire, kentėjęs karus, sakytų, ką jie čia šneka, kodėl jie skundžiasi?

eugenijus barzdžius, nu kaip, pelkes derlius

“Pelkės derlius”

Eugenijus Barzdžius yra išleidęs foto albumą „Ora et Labora. Palendriai“, apie Palendriuose esantį Šv. Benedikto vienuolyną. Knygoje nuotraukomis autorius pasakoja lyg vienos dienos apsilankymo istoriją šioje bendruomenėje, o broliai Benediktinai atrinko tekstus, kurie geriausiai atitinka benediktiniško gyvenimo dvasią.

Kodėl išvažiavai į Palendrių vienuolyną? Kodėl kilo toks poreikis?

Kai reikia nusiraminimo arba įsiklausyti save, tai tokios išvykos į vienuolyną, arba tiesiog į gamtą, parką, labai padeda susiriktuoti viską galvoje (labai mėgstu šį senovinį žodį reiškiantį susidelioti į eilę, susitvarkyti). Jeigu mintys tvarkingai sudėliotos, tai neberiekia blaškytis ir bet kurioje situacijoje gali padaryti teisingą sprendimą. Matyti tuos gražius dalykus mažuose, kasdieniniuose momentuose, čia ir yra gyvenimo grožis.

Chronologiškai gavosi taip, kad po pirmo Velso kurso žinojau, kad turėsiu penkias laisvas savaites grįžus tėvynėn ir galvojau, ką čia įdomaus nuveikti, kad laikas nebūtų veltui praleistas. Po projekto „Žudantis metas“ patekau į vienuolyną. Tai buvo radikalus pokytis. Iš pradžių buvau viename pasaulyje, kuriame yra savotiškos taisyklės, supratimai apie visus dalykus, o tada patekau į visiškai kitokią bendruomenę, kurioje vėlgi  – visai kitokie įstatymai, kitoks požiūris. Į vienuolyną važinėjau 2,5 metų. Reikėjo laiko, kol atradau ryšį su vienuoliais. Per pirmąjį pusmetį reikėjo labai daug pastangų, kad suprasti man nepažįstamo “pasaulio” ritmą, kasdienį gyvenimą. Dabar, kai žiūriu atgal, tai pastebiu, kad tų pirmųjų kadrų labai mažai pateko į albumą, o patys sėkmingiausi kadrai padaryti jau vėliau projekto kūrimo metu.

Mes gyvenime informaciją gauname dviem būdais: empiriniu ir kontempliatyviu. Kai esi “prisijungęs” prie tos “radijos” – tau signalai pareina iš viršaus.  Būdamas vienuolyne, patekavau į tą terpę, kur signalai būdavo labai sitprūs. Iš tikrųjų, jau vien buvimas tų žmonių tarpe, kuriuos dabar jau galiu drąsiai vadinti draugais, labai ypatingas. Draugai – tikrąja to žodžio prasme. Draugas nieko iš tavęs nesitki, nieko nenori. Gali kartu juoktis, bet lygiai taip pat ir verkti drauge. Dabar mano santykis su jais toks, kad jie manęs laukia bet kada. Ar man blogai, ar man gerai, jie iš manęs nieko nesitiki ir nieko neprašo.

Vienuolyne išgirdau puikų palyginimą. Įsivaizduokime, jog užeinam į parfumerijos parduotuvę, ilgai vaikštinėjame, renkames, nors išeiname nieko nenusipirkę, bet kvepiantys. Tai ir pabūvimas vienuolyne kartais nėra taip aiškiai suvokiamas, kas čia pačiam įvyko, bet rezultatą savaip jauti.

eugenijus barzdžius, nu kaip,

„Ora et Labora. Palendriai“

Ar signalus pajunti tik ten? 

Dievas yra visur. Dievas yra vienas, bet praktikų, kaip jis yra garbinamas, yra sukurtų daug. Mes turim atskirti du daykus: pačią religiją ir instituciją, kuri ta religija rūpinasi. Istorijoje yra tokie momentai su kuriais aš nesutikčiau, netgi šiuo metu vyksta dalykai, dėl kurių diskutuočiau dėl vienos ar kitos religijos. Bet ta praktika, kurią aš matau vienuolynuose, per vienuolius, mano akimis yra pačioje švariausioje formoje.

Aš nueinu, tarkim, viešėdamas Turkijoje, į mečetę, praleidžiu ten kelias valandas. Turiu daug draugų budistų, eidavau ir jų paskaitas. Bendrauju su rabinais. Jei taip paprastesne forma pasakyti, tai supratau, kad visur moko tuos pačius dalykus – mylėk savo artimą ir nedaryk blogo.

Mes prie to didžiojo “šviesos srauto” pasijungiam vienaip ar kitaip, tik įvardinam ir suvokiam skirtingai. Stebint socialinius tinklus, draugų aplinką, ypač per pastaruosius kelis metus, vis auga įvairių dvasinių renginių, kursų, savaitgalinių “pabėgimų iš miesto”, seminarų. Tai parodo, kad žmonės nuolat intensyviai ieško tų amžinųjų atsakymų, kurie yra aktualūs nuo žmonijos pradžios ir bus aktualūs. Santykiai šeimoje, tarp vyro ir moters, kam aš esu, kas aš esu…

eugenijus barzdžius, nu kaip,

„Ora et Labora. Palendriai“

Papasakok apie projektą „Šeimyninis portretas“.

Tai yra kodinis pavadinimas, kalbant apie žmones, kurie nėra susiję krauju, bet kartu dalinasi gyvenamuoju plotu. Butokai. Tai mano magistrinio darbo pradžia. Aš vizualiai analizuoju, kas paskatina žmones kartu gyventi po vienu stogu.  Man įdomu tai perteikti savo vizualia kalba.

Lankydami draugus ar giminaičius matome labai daug šeimyninių nuotraukų, pačių įvairiausių. Jos artikuliuoja to laikmečio madas, ne tik rūbus, šukuosenas, bet  ir santykį tarp žmonių: kaip jie sustoję, kaip pakreipę galvas. Tokios mažos detalės pasufleruoja apie santykį, esanti jau už kadro. Įdomu, kaip svetimi žmonės, kurie net ne pora, net ne giminaičiai, gyvena dalindamiesi bendru plotu. Juos gali jungti visiškai skirtingi pasirinkimai: ekonominiai, ideologiniai, galbūt muzikiniai, politiniai, seksualiniai. Šie motyvai bus mano teorinio tyrimo laukai, temos, kurias stengsiuosi išanalizuoti. Pasinaudosiu proga ir pakviesčiau visus, kurie gyvena su kažkuom besidalindami butą parašyti man, jei norėtų sudalyvauti projekte. Per FB ar į eb@eugenijusb.com

eugenijus barzdžius, nu kaip,, seimyninis portretas

“Šeimyninis portretas”

Visų istorijų į nuotrauką nesudėsi, kur jos lieka? Nešiojiesi su savimi, ar stengiesi pamiršti?

Kuo daugiau tų istorijų bandau sudėti į nuotrauką. Simboliais pasufleruoju, ką sužinojau pats.

Nesu jų pametęs, bet jos manęs neapsunkina. Laikas aptrina įspūdžius, ištrina nereikalingas detales, todėl su laiku darosi bendresnis vaizdas apie seniau darytus projektus. O kaikurios istorijos išlieka pakankamai ryškios su detalėmis atmintyje ir kartais jomis pasidalinu gyvuose pasakojimuose.

Kaip tau pavyksta atskleisti žmones?

Svarbiausia – būti nuoširdžiam. Kuo daugiau „suksi“, tuo labiau viskas tau pačiam pareis kitu galu. Ylos maiše nepaslėpsi ir visiem bus viskas aišku.  Lygiai taip pat ir dirbant prie visų projektų su žmonėmis. Projektas „Žudantis metas“ atskleidžia ir nelegalias veikas, prie kurių mane prisileido, nes paprasčiausiai atsirado abipusis pasitikėjimas. Svarbu jį išlaikyti, tada žmogus būna savimi ką jam reikia atitinkamu momentu daryti. Kai visa įvykio dinamika intensyvi, o tu bandai pagauti kažkokį momentą, tai labai gerai matosi, ar tu mini to žmogaus pasitikėjimą ar ne.

Net jeigu fotosesija vyksta studijinėje aplinkoje, vis tiek reikia sukurti tą ryšį. Yra tekę daryti portretus, kai turėjau labai mažai laiko, gal dvi-tris minutes. Pirmas sekundes, ar minutę visada skiriu pokalbiui su žmogumi. Juk jis mato tavo akis, kūno kalbą, girdi tavo balso tembrą. Žmonės labai greitai perskaito kūno skleidžiamą informaciją. Su vienais lengviau tas ryšis kuriasi, su kitais reikia daugiau laiko ir pastangų įdėti. Nuolatos auklėju save, stengiuosi būti jautresnis, labiau empatiškas.

eugenijus barzdžius, nu kaip,

„Ora et Labora. Palendriai“

Žmonės skirtingai interpretuoja net ir žodžius, o kaip su fotografija? Čia juk, atrodo, lieka tiek daug vietos interpretacijai…

Nesusišnekėjimo galimybė visada išlieka, bet yra tokie universalus simboliai, kuriuos visi atpažįsta. Ar mes dabar socialiniuose tinkluose žiūrėsim, ar šimto metų senumo kadrą – mes nuotraukas panašiai nuskaitom nekintančius dalykus, šviesotamsos, spalvų, proporcijų santykių pajautimą. Jeigu ten išreikštas džiaugsmas, meilė, nusivylimas –  tai žmogui nėra sunku perskaityti pagal žmogaus emocijas, išsidėstymą kadre, iš karto matosi, ar tai labiau paveiku ar mažiau.

Studijų metais, kai vyksta darbų aptarimas, esu girdėjęs tokių savo darbų interpretacijų, apie kurias pats nebūčiau pagalvojęs. Manau, tie komentarai buvo labiau pakreipiantieji ir turėjo įtakos tolimesniam darbui.  Kai projektai baigti ir išgirstu kitokių interpretacijų, tai man visada būna maloni nuostaba, kad žmogus būtent taip suvokia mano darbą.

Kaip sugalvoji temas savo projektams?

Jau daug kam esu sakęs garsią Anselmo Adamso citatą: „Į patį fotografavimo procesą mes atsinešam visą save: perskaitytas knygas, mylėtus žmones, išlietas ašaras, praradimus ir džiaugsmus“. Mes savo pačių gyvenimą atspindim fotografijoje. Temos, kurios man yra įdomios – artikuliuoju jas per vaizdus, natūraliai tai iš manęs išplaukia. Mane jaudina, judina iš vietos, negaliu net nustygti vietoje, kai tema man yra įdomi.

eugenijus barzdžius, nu kaip,, seimyninis portretas

“Šeimyninis portretas”

Ką pats gauni iš savo projektų?

Su kiekvienu projektu mokausi. Kaip ir su kiekvienu sutiktu žmogumi. Jis pasako kažką įdomaus, pakoreguoja tavo gyvenimą, ypač tada, kai paliečia tavo vidines stygas. Paima ir sugroja tau vienas ar kitas momentas. Taip ir su projektais.  Sutikęs savaip spalvingas asmenybes būnu pajudintas. Vieni pajudina iš esmės, iš pagrindų, kiti ties vienais ar kitais dalykais. Visa tai formuoja mane kaip asmenybę. Turiu tris mėgstamas “taisykles”, į kurias atsisuku kaip į atskaitos taškus:

  1. Nieko nebijok! Įsivaizduok – gyventi be jokios baimės, kiek dalykų būtų galima nuveikti?;
  2. Įsitaisyk „šudmalystės“ detektorių, kad pats nemaltum jo ir, atitinkamai, kad pagautum, kai tau mala kiti;
  3. Būk labai švelnus kitiems.

Kiek turi apdovanojimų? Ar darytum tai, ką darai, jei žinotum, kad niekada negausi jokio įvertinimo?

Savo apdovanojimų tikrai neskaičiuoju. O jeigu jų negaučiau, tikrai viską daryčiau taip pat. Man atrodo, kad apdovanojimai įpareigoja. Į tave krypsta dar dilesnis  dėmesys, tavo tolimesnė veikla labiau sekama, dar aršiau pradedami kritikuoti tavo darbai. Man patiko Andrėjaus Tarkosvkio mintis: „Geriau išvis pamiršti, kad tu esi nors kartą apdovanotas, nes tas prisirišimas ir stengimas pabandyti kažką sukurti dar geriau, tave kaip menininką įspraudžia į labai didelius rėmus. Tada tu žvalgaisi į jau gautus apdovanojimus ir tiesiog negali galvoti plačiau“. Aš irgi stengiuosi apie juos negalvoti. Ačiū, malonu ir džiugu, kad tai gyvenime yra įvykę. Tai patvirtina, kad mano pasirinktas kelias vertas žengti toliau. Stengiuosi nusisukti nuo tų apdovanojimų, nes tikiu, kad tai riboja.

eugenijus barzdžius, nu kaip, pelkes derlius

“Pelkės derlius”

Marselis Prustas – prancūzų rašytojas. Žinomiausia jo knygą – “Prarasto laiko beieškant”. Jo klausimynas, tai vaikystėje populiarių anketų klausimų rinkinys. Jo ranka rašytų atsakymų originalas buvo rastas 1924 metais, o 2003 – parduotas aukcione už 102 tūkstančius eurų. Prusto klausimynas žurnalistikos istorijoje yra laikomas labiausiai paplitusia klausimų schema. Ji prasminga, linksma ir išsami. Ekspertų teigimu, ji labiausiai padeda atskleisti pašnekovo asmenybę. Rašydama apie Eugenijų Barzdžių bandau tą asmenybę išnarplioti kaip tik įmanoma, o Eugenijus kantriai atsako į Prusto klausimyno klausimus: 

Ko labiausiai bijai?

Remiuosi viena iš tų trijų taisyklių: „nieko nebijoti“. Galbūt truputį bijau fizinės negalios. Sveikatos praradimas yra normali baimė, kaip savisaugos instinktas. O daugiau, tai kas – pinigų gyvenime yra, pinigų gyvenime nėra.

Į kurią iš istorinių asmenybių esi labiausiai panašus?

Aš tiek jų nepažįstų, kad galėčiau pasakyti į tą ar aną. Aš mokausi iš daugelio asmenybių, kurios patenka į mano akiratį per knygas, filmus, per kitų žmonių pasakojimus ar pastebėjimus. Save įsivaizduoju kaip filtrą, įdėtą į piltuvėlį. Iš gyvenimo teka visokia informacija, žinios, o aš imu tai, kas mane iš tikųjų paliečia. Daug skaičiau apie Che Guevara, jo biografiją, jo pasaulėžiūrą ir tragišką likimą. Nemažai jo savybių man padarė gilų įspūdį. Žinoma, čia reikėtų labai kritiškai pažiūrėti į jo pavertimą komercializuota emblema, kuo, tikiu, kad jis nebūtų patenkintas. O iš lietuvių, tai kiek esu susipažinęs, tai žavi Vytauto Žalakevičiaus asmenybė.

Koks įsimintiniausias filmas?

Turbūt vienas iš daugiausiai matytų – “Pabėgimas iš Šoušenko” (The Shawshank Redemption). Taip pat labai didelį įspūdį padarė “Kovos klubas” (Fight Club).

Kokia knyga paliko didžiausią įspūdį?

Knygų daug ir labai įvairių. Su kiekvienu laikotarpiu vis kita. Yra viena, kurią paimu ir vis naujai paskaitau. Ji pakankamai plona, bet man – gili: Rabindranath Tagore “Paklydę paukščiai”.

Kurią iš šiuo metu gyvų asmenybių labiausiai gerbi?

Vienos nesugebėčiau išskirti, yra tikrai daug. Yra kūrėjai, kurių darbai man darė ir vis dar tebedaro didelį įspūdį. Temos, kurias jie analizuoja ir artikuliuoja, jaučiu, man ir šiandien turi įtakos. Tai:  Chrisas Kilipas, Deividas Goldbalttas, Hendrikas Kirstensas, Pieras Gonordas, Toddas Hido.

Charakterio bruožas, kurio pats labiausiai nekenti?

Žinau, kad esu labai kategoriškas žmogus. Kartais tai tampa pagaliu į mano paties ratus.

Kitų žmonių charakterio bruožas, kurio labiausiai nemėgsti?

Nepatinka netvarkingi žmonės, netvarka. Tai mažiausiai žavintis momentas.

Keistenybė, kurią kartais sau leidi?

Aš dažnai girdžiu, kad aš esu labai keistas žmogus. Tai gal tiesiog leidi būti sau savimi? Taip! (Pritempiau atsakymą, atsiprašau.)

Kokia, tavo nuomone, yra labiausiai pervertinta dorybė?

Vieni vienaip vertina, kiti kitaip. Nežinau kaip reikėtų spręsti, kieno čia kas yra pervertinta.

Kada sakai neteisybę?

Stengiuosi niekada nesakyti neteisybes ir stengiuosi išvengti tokių momentų, kurių metu reikėtų meluoti. Nesakau, kad nesu sakęs netiesos, bet ypač paskutinius dešimt-penkiolika metų labai stengiuosi nesakyti.

eugenijus barzdžius, nu kaip,

„Ora et Labora. Palendriai“

Kas labiausiai nepatinka tavo išvaizdoje?

Gal dabar susikaupęs viršsvoris.

Kokio asmens labiausiai nekenti?

Oj ne, neturiu tokių dalykų.

Žodis arba frazė, kurią naudoji pernelyg dažnai?

T’aišku (čia taip liepė rašyti)

Ko labiausiai gyvenime gailiesi?

Nieko. Niekada gyvenime dėl nieko nesigailėjau.

Didžiausia  gyvenimo meilė?

Moteris. O gal fotografija didesnė, moteris čia yra,čia nėra, kaip pinigai? Na taip, kūrybos iš manęs niekas neatims. Turbūt net aklas būdamas surasčiau būdą kurti. Ir vėl pritempiau atsakymą? Sakykim taip!

Kada ir kur buvai pats laimingiausias?

Dabar esu laimingas žmogus.

Mėgstamiausias vardas?

Mano visai geras vardas. O moteriškas? Žinai, toks momentas būna, kartais matai žmogų, jis pasako vardą ir pagalvoji, kad nelabai tinka. Gal dėl to kai kurie žmonės naudoja pravardes, o kai kuriem visiškai nelipma pravardė. Negalėčiau merginos vardo išskirti.

Jei galėtum savyje ką nors pakeisti, kas tai būtų?

Kaip jau sakiau, tą savo nemėgstamą savybę – kategoriškumą. Stengiuosi šlifuoti. Nors ir girdžiu iš žmonių, kad esu pakankamai diplomatiškas, bet mano tas kategoriškumas ar griežtumas vis išlenda. Aš esu labai reiklus žmogus, nes žinau, ko noriu. Ir iš savęs ir iš kitų. Tai pasireiškia tiek buityje, tiek kūryboje. Jeigu aš žinau, jog galima geriau, iš tų žinių, kurias esu sukaupęs apie konkretų kūrybinį momentą, galiu kartais ir skaudžiai pasakyti.  Todėl norėčiau būti dar lankstesnis.

Kokį talentą norėtum įgyti?

Mokytis aš stengiuosi niekad nesustoti. Norėčiau kada nors sugrįžti prie bosinės gitaros arba kontraboso. Kiek teko prisiliesti per savo paauglystės metus – man tai visada labai patiko.

Jei galėtum pakeisti kurį nors vieną žmogų iš savo gyvenimo, kas tai būtų?

Nekeisčiau nieko. Visi žmonės ateina į tavo gyvenimą ne be reikalo. Nesvarbu, ar iš gerosios, ar iš blogosios pusės. Jie skirti tam, kad mes gautume pamokas, arba patys suteiktume pamokas kitiems.  Viskas įvyksta pagal planą, kurio nežinom.

eugenijus barzdžius, nu kaip,, seimyninis portretas

“Šeimyninis portretas”

Koks yra didžiausias tavo pasiekimas?

Kai nugaliu save. Kai išeinu iš savo įprastų rėmų. Nesvarbu ar mąstymo ar darymo prasme, kai pavyksta staiga pasukti save kita linkme, kitaip pagalvoti, tai man yra visai neblogas laimėjimas.

Didžiausia vertybė?

Meilė. Visur ir visada ir visais laikais. Žmogus turėtų klausti savęs: kaip aš dar galėčiau padovanoti savo meilę kitam žmogui?

Kas, tavo manymu, yra didžiausia žmogiškoji nelaimė?

Kai žmogus nustoja mylėti kitą žmogų. Ne pats save? Taip, kai pats save nustoji mylėti, irgi daug nelaimių įvyskta ir iš to gimsta daug nelaimingų momentų. Tada ir kitam žmogui negali meilės dovanoti.

Kur norėtum gyventi?

Gyvenu ten, kur noriu. Kai nebenoriu, ten kur gyvenu, tai išsinuomuoju plotą kitur arba pasiprašau pas kažką apsilankyti.

Kuo norėtum būti?

Geresniu žmogumi.

Vyriška savybė, kurią labiausiai vertini?

Galantiškumas.

Moteriška savybė, kurią labiausiai vertini?

Mane visada žavėjo tas šeštas jausmas, ta moteriška nuojauta. Tai kažkoks stebuklas. Tikrai mane tai labai žavi.

Ką labiausiai vertini drauguose?

Kaip ir kalbėjau apie vienuolius – draugas yra tada, kai iš tavęs nieko nesitiki ir nieko nenori, priima tave tokį, koks tu esi

Ko labiausiai nemėgsti?

Toks nefainas dalykas yra melas.

Jei po mirties galėtum grįžti į gyvenimą kitu asmeniu arba daiktu, kas tai būtų?

Medis. Koks? Nesvarbu. Kur? Kur ta sėkla nukristų, ten ir augčiau.

Kaip norėtum numirti?

Kaip bus, taip bus. Aš jau du kartus buvau šalia mirties. Vieną kartą avarijoje išlėkiau pro priekinį stiklą. Iš mašinos visiškai nieko neliko. Buvau tikrai toli nuskridęs. Niekas nelūžo, tik keli randai ant kūno ir veido liko. Jeigu po tokio įvykio lieki ant šios žemelės ir dar sveikais kaulais, pagalvoji, kad turi kažką nuveikti. Apmasčiau ir suvokiau, kur elgiausi neteisingai ir labai stengiausi tų dalykų nebekaroti. Antras kartas taip pat buvo avarija, tik truputį mažesnė, bet išgąsčio prasme – didesnė.

eugenijus barzdžius, nu kaip, zudantis metas

Kadras iš projekto “Žudantis metas”

Tavo šūkis:

Aš darau! Ką darai?  Imu ir darau!

Daugiau autoriaus darbų galima pamatyti Eugenijaus asmeninėje svetainėje:

www.eugenijusb.com

 

1 Patiko!
0 Nepatiko :(

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *