Bertrand Dejean: Nuo Prancūzijos iki Vietnamo - dviračiu

Prancūzas Bertrand Dejean nutarė dviračiu apkeliauti pusę pasaulio. Kelis mėnesius planavo kelionę, o tada metus laiko mynė iki tikslo - Vietnamo. Po Vietnamo aplankė dar keliolika šalių, o dabar jau grįžęs varto lietuvišką žurnalą, kuriame aprašyta jo istorija...

Kelionė dviračiu

Vietnamas, dienos įkarštis, kažkur apie 15 val. Į hostelio kiemą su dviračiu įvažiuoja suplukęs vaikinas. Dviratis apkrautas kuprinėmis. Kažkas sako, kad jis atmynė iš Prancūzijos. Kažkodėl nuskamba labai paprastai. Aha iš Prancūzijos, tai kiek čia laiko jis mynė? Išgirstu atsakymą – metus! Metus laiko… Galvoje atsiveria žemėlapio maršrutas Prancūzija-Vietnamas. Tada pradedu suvokti  atstumą, šalių skaičių ir įspūdžius, kuriuos jis tiesiog vežasi su savimi ant paprasto dviračio per pusę pasaulio. Istorijos herojus – Bertrand Dejean (29 m. kai išvyko iš savo gimtinės buvo 28, po metų gimtadienį atšventė pasiekęs savo tikslą – Vietnamą, simboliškai, didžiausiame šalies mieste Ho Chi Minh).

Gražiausia, kas nutiko kelionėje – tai sutikti žmonės.

Prancūzas pasakoja apie savo kelionę taip paprastai tarsi būtų šiaip išvažiavęs pasivažinėti ir taip smagiai besivažinėdamas atmynė iki kito žemyno krašto. Kažkas stebuklingo slepiasi tame paprastume! 13 000 km, 18 aplankytų šalių, 12 vizų.

Ši istorija nugulė žurnalo “Happy365” puslapiuose

Geras planas

Beveik nėra istorijų, kur nebūtų įsivėlusi meilė, o tiksliau meilės kančios. Kai Bertrand išsiskyrė su mergina, nusprendė – niekas manęs nebelaiko, galiu keliauti. Ir istorija prasideda visai ne spontaniškai. Po išsiskyrimo praėjo metai, kurie buvo skirti viską suplanuoti, pasiruošti, nusipirkti visus būtinus daiktus, apgalvoti maršrutus ir visas smulkmenas. Minti dviratį apsikrovus daiktais tikrai sunku, todėl jis pasidarė lentelę, kurioje rašėsi, kiekvieną daiktą, kuris turėjo būti tikrai reikalingas kelionėje ir viską svėrė su virtuvinėmis svarstyklėmis. Sąrašą spalvino – daiktus, kuriuos jau turi nusipirkęs – žaliai, o ko dar trūksta – raudonai. Žinodamas, kad laukia ilga kelionė, internete užsisakinėjo atsarginęs dviračio detales, net ir tokias smulkmenas kaip papildomas grandines jungtis.

Kaip pats pasakoja kelionės planavimas pradžioje buvo labai miglotas, neaiškus. Žinojo tik vieną, kad tai tikrai bus dviratis, su kuriuo važinėja jau apie 6 metus. Iš pradžių į mokyklą, universitetą, tada į darbą. Darbe iš 65 žmonių, su dviračiais atvažiuodavo tik jis ir dar vienas kolega. Net ir žiemą. Kasdien apie 10-15 km, o kartais ir daugiau. Dar prieš gimstant idėjai keliauti, buvo nusipirkęs naują dviratį, už kurį paklojo 1000 eurų. Ir tai buvo pirmasis jo dviratis, kurį kažkas pavogė. Vagystė buvo tarsi pastūmėjimas ryžtis kelionei, nes reikėjo naujo dviračio ir tai buvo nebe miesto dviratis, o turistinis variantas, su kuriuo galėtų įgyvendinti savo svajonę. Dviračių mėgėjams pažįstamas prekės ženklas „CUBE“, kuris prancūzui atsiėjo dar pigiau nei pavogtasis dviratis – kažkur 600 eurų. Pirko senesnį modelį, su mažiau elektronikos, kad kelionėje prireikus galėtų pats pataisyti.

Likus 4 mėnesiams iki kelionės pradžios turėjo visus reikiamus daiktus ir idealų keturių kuprinių svorį – 25kg. paklausus, ar kelionėje, ko nors nepritrūko, Bertrand šypsosi ir sako, kad galėjo pasiimti dar mažiau. Taigi susikrovęs mantą, leidosi į du bandomuosius važiavimus Prancūzijoje. Pirmasis truko apie savaitę, kurio metu buvo numinta apie 600 km. Ir kuris buvo tikrai sunkus – keturias dienas lijo, o maršrutas buvo labai kalnuotas. Tarsi klausimas „ar tu tikrai pasiruošęs tokiai kelionei, nes bus sunku“. Noras neišblėso, o antras bandomasis važiavimas tik dar labiau jį sustiprino.

Kartu su prancūzų padarėm kelionės matematikos namų darbus. Kadangi kelionei buvo ruoštasi rimtai, per metus laiko Bertrand susitaupė apie 10 000 eurų, kurių neišleido iki šiol. Jei per mėnesį gyvendamas Lyone išleisdavo virš 1000 eurų, tai kelionėje vidutiniška dienos pagyvenimo kaina apie 8 dolerius. O kai kuriuose šalyse, kaip pavyzdžiui Kinijoje, užtekdavo ir 4 dolerių. Ir čia netaupant. Ragaujant skirtingų šalių virtuves ir mėgaujantis net ir prancūzui egzotiškais skoniais. Kadangi važiuojant dviračiu maršrutas ne visada veda per miestus, kartais maistą gamindavosi pats. Dažniausiai makaronus ir įvairias košes, virdavosi ant savo mažosios viryklės, dažniausiai jau pasistatęs palapinę ir įsikūręs nakčiai. O miegodavo dažniausiai laukuose, bet jei rasdavo kokį apleistą pastatą – įsikurdavo ten. Sako stogas visada geriau – apsauga nuo lietus ir nuo vabzdžių. Nors nuo lietaus saugojo neperšlampami rūbai, vandeniui atsparios kuprinės ir palapinė.

25898677503_fb2f27ce53_z

Žmonės

Pradžioje kelionės šventai tikėjo, kad keliaus vienas. Bet nustebo, kad tokių dviratininkų kaip jis – pilna. Kaip suskaičiuoja pats kelionėje susipažino bent su 80. Ir vienas keliavo tik 4 mėnesius per visą laikotarpį. Pirmus tris mynė su prancūzais, dar tris su olandais, o dar kelis su anglais. Sutiko ir australus. Sakau, o kaip čia australai, juk ne į tą pusę. Pasirodo, australai skrido su dviračiais iki Škotijos ir tada mynė iki Kinijos.

24061089592_4d18c7a892_z

Gražiausia, kas nutiko kelionėje- tai sutikti žmonės. Visi buvo mieli ir malonūs. Kai tekdavo miegoti laukuose, visada klausdavo vietinių, ar jie neprieštarauja, kad jis statytų palapinę. Ir dažniausiai neleisdavo, o kviesdavo į savo namus. Vieną kartą, šeimos galva užleido jam savo sūnaus lovą. Prancūzas negali patikėti iki šiol tokiu žmonių svetingumu. Turbūt smagiausia, kad vietiniai niekada nešnekėdavo angliškai,  viskas gestų pagalba. Ir taip gestikuliuodami, net ir patys skurdžiausi kviesdavo miegoti jų namuose, kur dažnai tik vienas kambarėlis, su viena lempute, ant sienų pakabintomis virvėmis ir džiovinama kiaulieną dar blogesniems laikams. Vakarienei ryžiai, kuriuos irgi noriai siūlydavo ir dalindavosi. Prancūzas vežiojosi mažą gitarėlę, kuri vietiniams vaikams buvo kaip stebuklas. Paėmė iš jo instrumentą nors ir nemokėdami groti barškindavo stygomis, klausydavo garsų, akys žibėdavo, o veidą puošdavo plati šypsena.

23540881104_bfec35eb33_z

Panašius prisiminimus vežasi ir iš Turkijos, kur pirko šviežią duoną ir tiesiog paklausė, ar gali pastatyti palapinę už miesto. Sugestikuliavusi rankomis pardavėja puolė skambinti ir liepė jam pasilikti parduotuvėje. Po keliolikos minučių pasirodė jos dukterėčios, kurios šnekėjo angliškai ir tapo jo gidėmis. Dvi dienas rodė gražiausias miesto apylinkes, priėmė gyventi ir nei karto neleido už nieką mokėti – jis juk svečias, o kai bandė siūlyti pinigų už pietūs, suprato, koks svarbus ten svečio statusas ir toks pasiūlymas netgi laikomas įžeidimu!

Apgavikas

Buvo ir keli blogi nutikimai. Keliaudamas su kitu prancūzų, papuolė į avariją. Tiksliau kelionės draugas netyčia partrenkė močiutę. Susirinko vietiniai, atvažiavo policija ir abu buvo išvežti į nuovadą. Močiutė nuvyko į ligoninę. Po penkių valandų į policiją paskambino daktaras ir pareiškė, kad už močiutės gydymą reikia sumokėti 3000 eurų ir tik tada juos paleis. Primenu, kad mūsų keliautojas šioje istorijoje tik važiavo kartu, tačiau abiems teko pakentėti. Supratę, kad juos bando apgauti, paskambino vietiniam, pas kurį buvo apsistoję. Jis atvyko į pagalbą ir po ilgų derybų, kaltininkas sumokėjęs 800 eurų ir mūsų herojus buvo paleisti.

Vietname vienas veikėjas su motoroleriu persekiojo prancūzą ir bandė griūti nuo motorolerio  imituodamas avariją, neva dviratininkas jį partrenkė. Pakilęs šaukė žmonėms, kad pažiūrėtų, kas čia vyksta. Prancūzas nepasimetė ir pradėjo šaukti žmonėms, kad pažiūrėtų, jog vyksta tai apgaulė. Supratęs, kad vaidinimas nepavyko, aktorius pasitraukė ir prancūzas nuskubėjo į savo hostelį. Tiesa, sakė, kad po to buvo šiek tiek nejauku, nes temo, o vieta nauja ir nepažįstama.

Nepaisant kelių nesusipratimų, dviratininkas teigia, kad dažniausiai jausdavosi saugesnis nei Prancūzijoje. Ir tikėjimo žmonėmis neprarado, sako sutikęs šimtus gerų, todėl keli blogi niekada nepakeis jo nuomonės.

Pabaigai

Dažniausiai užduodamas klausimas jam – kuri šalis patiko labiausiai. Bet jis tiesiog negali atsakyti. Visos šalys buvo kuo nors ypatingos. Važiuodamas dviračiu gana iš lėto matai kaip keičiasi kraštovaizdis, kaip šalys tiesiog persipynusios viena su kita, privažiavęs sieną gali pastebėti, kokios supanašėjusios kultūros ir kaip bevažiuojant ryškėja skirtumai, prie kitos sienos viskas kartojasi, tik įtaka jau kitos šalies. Bertrandui labiausiai patiko žmonės Kinijoje, kraštovaizdis Tadžikistane ir Kirgistane, graikiškos salotos – Graikijoje.

21672090260_14100c63ff_z

Prancūzo kelionė dar tęsiasi. Iš Vietnamo keliaus į Kambodžą, tada į Tailandą, nori aplankyti ir Laosą. Vidutiniškai per diena numina 70 km, o greitis, važiuojant tiesiu keliu – 20/22km/h. Keliaus dar 4 mėnesius,  o tada skris namo lėktuvu. Sako, kad pusantrų metų keliauti jau užtenka ir nebenori dar metus sugaišti keliaudamas namo. Tačiau skris į Ispaniją ir dar aplankys kelias Europos šalis, kadangi išvykdamas keliavo tik per Italiją, nes tai buvo trumpiausias maršrutas link Azijos. Visus įspūdžius fiksuoja ir kelia į savo puslapį labai gražiu pavadinimu „gabalėlis gyvenimo“: http://www.asliceof.life/

Labiausiai džiaugiasi, kad gimė Prancūzijoje, todėl gali sau leisti keliauti ir tiek daug patirti. Didžiausia pamoka – žmonių gerumas. Geriausias įkvėpimo šaltinis – smalsumas. Svarbiausias suvokimas – nors visi esam skirtingi, už tų skirtumų slepiasi didžiulis panašumas, tai yra žmogiškumas.

Paskutinį kartą, kai susirašėm su Bertrand, jis buvo Tailande ir ketino vykti į Malaiziją. O tada sakė grįš į Prancūzija laivu. Taip, čia jau sugalvojo iš naujo. Nes prieš tai sakė, kai dar akis į akį kalbėjom, kad skris lėktuvu, nes minti po metų jau pavargo. Bet negalvokit, kad čia jau greitai jisai grįš į savo gimtinę. NE! sakė po 4-5 mėnesių. Žurnalą, nors ir lietuvišką, siunčiu jo tėvams į Prancūziją. Tai po tu 4-5 mėnesių, o gal ir dar vėliau, kaip jau čia jis sugalvos, grįžęs namo paims į rankas “Happy 365” ir galės pasidžiaugti bent jau savo nuotraukom žurnale. Aš tekstą jam rodžiau, kurį jis bandė išsiversti su google vertėju. Kažką suprato, kažko ne, bet sakė “bus gerai”.

21672313180_13a6b1b250_z

 

0 Patiko!
0 Nepatiko :(

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *